Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretorius arkivyskupas Paulas Gallagheris Milano katalikiškame universitete kovo 30 dieną skaitytoje paskaitoje pateikė Bažnyčios minties raidą religijos laisvės klausimu per pastarąjį šimtmetį.
Jis priminė, kad moderniais laikais religijos laisvės ir tolerancijos problemą iškėlė krikščioniškos vienybės subyrėjimas. Ši problema buvo dviguba: koks turi būti Bažnyčios ir valstybės santykis ir kokie turi būti krikščioniškų konfesijų santykiai. Kaip gerai žinoma, pagrindinė istorinė tendencija buvo kurti konfesines valstybes, o tarpusavio santykiai dažnai buvo netolerantiški. Tačiau pažymėtina, kad nei Apreiškimas, nei prigimtinis įstatymas neteikia konkrečių gairių apie valstybės organizavimą ir konkrečią institucijų formą.
Aštuonioliktojo amžiaus antroje pusėje Šiaurės Amerikoje pradėjo formuotis nekonfesinė valstybė, be stiprių konfliktų tarp Bažnyčios ir valstybės. Tačiau tai neturėjo didelio poveikio Europai, kurioje daug reikšmingesnė buvo Prancūzijos revoliucijos pagimdyta valstybė, taip pat nekonfesinė, tačiau su giliais prieštaravimais tarp Bažnyčios ir valstybės. Pats valstybės „neutralumas“, trūkstant bendro suvokimo apie visuomenės ir valstybės skyrimą, buvo sunkiai įsivaizduojamas. Šiame kontekste buvo suformuluoti Grigaliaus XVI ir Pijaus IX „laisvių“ ar „teisių“ pasmerkimai. Tačiau čia reikia galvoje turėti dvi aplinkybes. Viena, formuluotės rodo, kad smerkiama ne laisvė savaime, o tam tikros jos formos ar sampratos. Antra, popiežius Benediktas XVI 2006 metų kreipimesi į Kuriją yra pažymėjęs, kad Bažnyčios sprendimai apie laikinus, tam laikotarpiui būdingus dalykus, neišvengiamai patys yra būdingi tam laikotarpiui.
Bažnyčios XIX amžiuje klausimas buvo apie laisvę ir tiesą, kuriai modernybė, rodos, buvo abejinga. Katalikiška nuostata negalėjo sutikti su „antidogmatiniu liberalizmu“, laisvę suvokusiam atskirai nuo tiesos. Pačioje amžiaus pabaigoje Leonas XIII pradėjo ieškoti sielovadinių būdų kaip priartinti krikščionišką paveldą prie kitų pasaulio sampratų. Išskirtinai individualistinei liberaliai laisvių sampratai jis pasiūlė su pilietinėmis ir socialinėmis teisėmis integruotų laisvių kelią.
Visa tai klojo kelią dvidešimtajam amžiui. Jau Pijaus XI pontifikate įvyko pamatinių poslinkių. 1937 metais, vos dešimties dienų laikotarpiu, jis paskelbė tris enciklikas: apie situaciją to meto Vokietijoje, apie ateistinį komunizmą ir apie situaciją Meksikoje, po baisių antibažnytinių persekiojimų. Ir nors, primena arkivyskupas Gallagheris, Pijaus XI metu dar nebuvo subrandintas Bažnyčios ir valstybės skyrimas, šiose istorinėse aplinkybėse vis labiau kristalizavosi principas, kad Bažnyčios ir katalikų laisvę iš tiesų garantuoja religijos laisvė visiems asmenims ir visoms konfesijoms.
Neatsitiktinai Pijaus XI enciklikos cituojamos Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje apie religijos laisvę „Dignitatis humanae“, kurioje jau aiškiai skiriami metafizinis-religinis ir politinis – juridinis matmenys. Kitas pamatinis skyrimas yra tarp valstybės ir visuomenės. Bažnyčia neišsižada savo kovos už tiesą, tačiau subrandintų skyrimų šviesoje kreipiasi į žmonių sąžines. Dar daugiau, religijos laisvė išplaukia iš pareigos ieškoti tiesos. Bažnyčia liudija tikėjimo tiesą visuomenėje, o valstybės uždavinys yra garantuoti pamatinę teisę į religijos laisvę. Arkivyskupas Gallagheris pridūrė, kad istorinės studijos rodo, jog deklaraciją „Dignitatis humanae“ asmeniškai įtakojo palaimintasis Paulius VI, kuriam religijos laisvė yra išbaigta žmogaus asmens prigimtinės teisės išraiška. Šią perspektyvą Šventasis Sostas perteikė 1975 metų Helsinkio Konferencijoje.
Didžiulį dėmesį religijos laisvei teikė šv. Jonas Paulius II, kuriam ji buvo atsvara totalitarizmui ir viso žmogaus teisių rūmo pamatas. Tai pakartojo ir Benediktas XVI, kai nurodė, jog pagarba religijos laisvei, liečiančiai pačią asmens šerdį, yra tarsi lakmuso lapelis apie visas laisves ir teises. Popiežius Benediktas dėmesį skyrė ir religijos laisvės susiaurinimų kritikai: tokia laisvė neapima vien nesikišimą į asmens įsitikinimus ar kulto laisvę, bet ir pozityvių sąlygų kūrimą asmenų gyvenimui pagal savo įsitikinimus, žinoma, neatskirai nuo kitų asmenų ir nuo visuomenės gėrio.
Šia prasme Šventasis Sostas remia nekonfesinės ar pasaulietiškos valstybės principą: ne kaip religijos ignoravimą ar neigimą, o kaip garantiją teisės gyventi pagal savo sąžinę. Tai jis daro ir dabartiniame pasauliniame kontekste, kuriame stebimas religijos laisvės prastėjimas, taip pat ir Europoje. (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Arkivyskupas Paul Gallagher - ANSA
